Gairelės

Aš ir vėl išgyvenu dramą vidinę. Pajutau kad nebeturiu mintyje jokios perspektyvos, jokio punktyro ar orientyro. Aš tartum žinau kas buvo vakar ir bus rytoj ir neturiu jokios vizijos kaip norėčiau, kad būtų. Išsisėmiau? Jausmas toks va, kad jokios ateities ir nebus. Kad yra tik dabar- tai kas niuriu, pilka, kasdieniška ir neįkvepia. Dar yra tai kas buvo, čia jau daug daugiau gražių spalvų....O to kas turėtų BŪTI, nėra. Nebežinau ar tai bus kada nors. Nebejaučiu to. Žinau kokia diena ka reiškia, žinau kad ta diena ateis greičiau nei atrodo, žinau kad taip bėgs dienos, savaitės mėnėsiai, gal ir metai. Bet niekur tai nenuves. Neišsipildysiu. Nepabaigsiu to, ka nrėjau pabaigti, darbų neužbaigimas dabar mane skandina. Žinau, kad jei dabar nepadarau to smulkaus dalyko, pasiduosiu ir prieš stambersnį. Jei nėra to, nebus ir kito. Vizijos nebegimsta iš neikur, nes jos žino, kad aš joms nepadėsiu realizuotis. O nepadėsiu kodėl? Pati neatsakau sau į šitą klausimą. Bijau, kad rytojaus tiesiog nebus. Geriau galvoti taip, negu bijoti to, kad rytojus bus pilkesnis už šiandien.