apie tą patį

šiadien ryte girdėjau kaip skaito mano horoskopą. Sakė kažką apie įkvėpimą, kūybiškumą, kur esą veršis šiandien visoms mergelėms per visas skylutes ir neikaip nepavyks jų užkimšti. Šyptelėjau, linktelėjau. Pati žinau kas su manimi vyksta, juk net literatūriškai visus tuos simptomus buvau išdėsčiusi, kaip dabar prisimenu : agonijoje besiaraitantis kūrėjas,  kaip narkomanas, žinodamas, kad dozė pati iki jo ateina...O tarytum girdi tuos žingsnus beldžiant į medinius laiptus, ir lauki, ir drebi, nes žinai kas iš to išeina. O kaip lauki to, kai jau metų metus nieko tokio nebuvai patyrusi? Kokią abstinenciją tada jauti? Ar laikysi tai švente, kai įvyks tas pilnavertis susikocentravimas, kai įvyks lūžis, įstumęs į kampą, priieš tai amžiais tau kutenęs padus. Seniau tai daug legviau būdavo. Mėgaudavausi tuo smegenų spaudimu, galvos sukimusi ir sukimu kaip tai išsspjauti, išrašyti, išpiešti, kad bent kurį laiką nustotų niežtėti. Buvau pamiršusi, koks tai jausmas. Buvau pamiršusi, kad tai liga, kuri įsisenėja. Gyveni va taip nelaimingas, ir nesupranti kodėl. Verki va kartais, grožiesi kitų tekstais, dar labaiu verki kai pradeda atrodyti, kad girdi savo žodžius, savo mintis. Supranti, kad to, kas yra neužgesinsi, nenuslopinsi ilgam, gal akimirkai, gal metams kitiems, bet vėliau tai vėl  ims niežtėti, kutenti padus. Ir tai supratęs supranti, kodėl būna O tada būna kitas šokas, kai supranti, kad rašyti, jei tai daryti, reiškia tą patį fizinį krūvį, tą pačią sportinę formą, kuria reikia palaikyti. Apsileidęs turi vėl pradėti nuo pirmo laiptelio. O pirmas kuris? Pradėti?