apie tą patį

šiadien ryte girdėjau kaip skaito mano horoskopą. Sakė kažką apie įkvėpimą, kūybiškumą, kur esą veršis šiandien visoms mergelėms per visas skylutes ir neikaip nepavyks jų užkimšti. Šyptelėjau, linktelėjau. Pati žinau kas su manimi vyksta, juk net literatūriškai visus tuos simptomus buvau išdėsčiusi, kaip dabar prisimenu : agonijoje besiaraitantis kūrėjas,  kaip narkomanas, žinodamas, kad dozė pati iki jo ateina...O tarytum girdi tuos žingsnus beldžiant į medinius laiptus, ir lauki, ir drebi, nes žinai kas iš to išeina. O kaip lauki to, kai jau metų metus nieko tokio nebuvai patyrusi? Kokią abstinenciją tada jauti? Ar laikysi tai švente, kai įvyks tas pilnavertis susikocentravimas, kai įvyks lūžis, įstumęs į kampą, priieš tai amžiais tau kutenęs padus. Seniau tai daug legviau būdavo. Mėgaudavausi tuo smegenų spaudimu, galvos sukimusi ir sukimu kaip tai išsspjauti, išrašyti, išpiešti, kad bent kurį laiką nustotų niežtėti. Buvau pamiršusi, koks tai jausmas. Buvau pamiršusi, kad tai liga, kuri įsisenėja. Gyveni va taip nelaimingas, ir nesupranti kodėl. Verki va kartais, grožiesi kitų tekstais, dar labaiu verki kai pradeda atrodyti, kad girdi savo žodžius, savo mintis. Supranti, kad to, kas yra neužgesinsi, nenuslopinsi ilgam, gal akimirkai, gal metams kitiems, bet vėliau tai vėl  ims niežtėti, kutenti padus. Ir tai supratęs supranti, kodėl būna O tada būna kitas šokas, kai supranti, kad rašyti, jei tai daryti, reiškia tą patį fizinį krūvį, tą pačią sportinę formą, kuria reikia palaikyti. Apsileidęs turi vėl pradėti nuo pirmo laiptelio. O pirmas kuris? Pradėti?

Gairelės

Aš ir vėl išgyvenu dramą vidinę. Pajutau kad nebeturiu mintyje jokios perspektyvos, jokio punktyro ar orientyro. Aš tartum žinau kas buvo vakar ir bus rytoj ir neturiu jokios vizijos kaip norėčiau, kad būtų. Išsisėmiau? Jausmas toks va, kad jokios ateities ir nebus. Kad yra tik dabar- tai kas niuriu, pilka, kasdieniška ir neįkvepia. Dar yra tai kas buvo, čia jau daug daugiau gražių spalvų....O to kas turėtų BŪTI, nėra. Nebežinau ar tai bus kada nors. Nebejaučiu to. Žinau kokia diena ka reiškia, žinau kad ta diena ateis greičiau nei atrodo, žinau kad taip bėgs dienos, savaitės mėnėsiai, gal ir metai. Bet niekur tai nenuves. Neišsipildysiu. Nepabaigsiu to, ka nrėjau pabaigti, darbų neužbaigimas dabar mane skandina. Žinau, kad jei dabar nepadarau to smulkaus dalyko, pasiduosiu ir prieš stambersnį. Jei nėra to, nebus ir kito. Vizijos nebegimsta iš neikur, nes jos žino, kad aš joms nepadėsiu realizuotis. O nepadėsiu kodėl? Pati neatsakau sau į šitą klausimą. Bijau, kad rytojaus tiesiog nebus. Geriau galvoti taip, negu bijoti to, kad rytojus bus pilkesnis už šiandien.

Įvadinis

Ar tikrai kažkas prasideda tada, kai kažkas baigiasi? Po truputį ateina suvokimo laikas, kad Benignos epocha baigėsi. Epocha skambus pavadinimas ir tik todėl, kad aprėpta nemaža eilė metų, bliankiau ar ryškiau išsirikiavusių. Nenuguls aišku į jokį istorijos vadovėlį, net i literatūros chrestomatiją nenuguls. Nes aš nepabaigiu to, ką pradėjusi. Ir nėra nė vieno šedevro įforminto taip, kad turėtų išliekamąją vertę, ne popieriuje, ne kietajame diske, ne interneto tyruose. Neišskaptavau nė ketureilio ant sienos uoloje, nenupešiau tam ketureiliui komikso, tiems, kas nebekalbės lietuviškai, neišsiučiau jo kapsule į kosmosą ateities epochoms. Aš net mokslo šaknies filologyne krimsti neužbaigiau... Bet va epochą užbaigti sugebėsiu. Ne globali ji, aišku, asmeninė. Bet epocha! Jau nebėra turbūt tų sąsiuvinių, iš kurių prasidėjo Benigna, vienas kitas išlikęs iš tų laikų, kai Benigna rašė. Dabar Benigna tik skaito.  Benigna išsisėmė. Aš net rašyk.lt profilio prisijungimus palaidojau nebeatgaivinamai, nebeturiu teisių į tai, ką ten Benigna rašė. Dabar galiu tik paskaityti. Ir parašyti. Bet čia tik tada, kai ateis kita epocha. Jeigu kažkas tikrai prasideda kai kažkas baigiasi.